Telefonas Klaustukas Sitemap
Naujienos iliustracija 2021 m. kovo 5 d.

Lietuvos tautinio atgimimo veikėjas aušrininkas Jonas Šliūpas

Prieš 160 metų, 1861-ųjų kovo 7-ąją, Rakandžių kaime (Gruzdžių vlsč., Šiaulių apskr.) pasiturinčių ūkininkų Roko Šliūpo ir Onos Vaitkutės-Šliūpienės šeimoje gimė Jonas Šliūpas. Aštuonerių buvo patikėtas tėvo brolio kunigo Aloyzo Šliūpavičiaus globai. 1873 m. įstojo į Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) vokišką gimnaziją, išmoko graikų, lotynų, vokiečių kalbų. Susidomėjo lietuvių nacionaliniu judėjimu, skaitė negausią lietuvišką spaudą, knygeles. 1880 m. baigęs gimnaziją kaip geriausias mokinys, įstojo į Maskvos universitetą, čia studijavo filologiją. Po metų perėjo į Teisės fakultetą, o 1882 m. įstojo į Peterburgo universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Studijų metais aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Priklausė lietuvių studentų draugijai, leido hektografuotą laikraštėlį „Aušra“. Pažintį su J. Šliūpu pradėkime autobiografine atsiminimų knyga „Jaunatvė – gyvenimo pavasaris“.

Vėliau, susipažinęs su Mažosios Lietuvos visuomenės veikėju spaustuvininku Martynu Jankumi, J. Šliūpas tapo pirmojo tautinio lietuvių mėnraščio „Auszra“ redaktoriumi. Jo mintis apie „Aušros“ gyvavimo metus galima paskaityti leidiniuose „Šis tas apie „Aušrą“, „Aušra“. Mažąją Lietuvą turėjo palikti dėl Prūsijos valdžios persekiojimų. Trumpai slapta pagyvenęs Lietuvoje, per Prūsiją ir Hamburgą emigravo į Ameriką. Čia vokiečių kapucinų bažnyčioje susituokė su vėliau atvykusia sužadėtine Liudmila Malinauskaite. Drauge yra parengę elementorių „Abėcėla ir taip mokintuvė dėl vaikų“.

1889 m. įstojo į Merilando universitetą Baltimorėje studijuoti medicinos. 1891 m. gavo gydytojo diplomą. 1901 m. tapo medicinos daktaru. Buvo pirmas lietuvis daktaras, baigęs mokslus Amerikoje. Gydytojo praktika vertėsi iki 1917 m.

Gyvendamas Amerikoje, J. Šliūpas nenutraukė ryšių su gimtuoju kraštu, rėmė tautinį sąjūdį Lietuvoje. Daug nuveikė lietuvių išeivijos labui, didelį dėmesį skyrė spaudos darbams ir lietuvybei puoselėti. Leido bei redagavo lietuviškus laikraščius ir žurnalus „Unija“, „Apšvieta“, „Lietuwiszkasis balsas“, „Nauja gadynė“ ir kt. Juose spausdino savo straipsnius, recenzijas. Dalyvavo lietuviškų draugijų ir organizacijų veikloje – „Lietuvos mylėtojų draugystė“, „Susivienijimas lietuvių Amerikoje“, „Lietuvių mokslo draugystė“, „Lietuvių laisvamanių susivienijimas Amerikoje“, „Lietuvių laisvamanių federacija“, „Lietuvių socialistų partija Amerikoje“, „Sandara“.

1917 m. lankė lietuvių pabėgėlių kolonijas Rusijoje, dalyvavo Stokholmo lietuvių konferencijoje. 1918 m. grįžęs į Ameriką, apsigyveno Vašingtone. Tapo pirmuoju diplomatu, atstovavusiu nepriklausomai Lietuvai Vašingtone, Londone. 1919 m. buvo paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje. Atsisakęs pareigų, 1920 m. išvyko į JAV rinkti lėšų Lietuvai atstatyti.

1921 m. su šeima grįžęs į Lietuvą, išmėgino įvairias veiklas. Apsigyvenęs Kaune, steigė įvairias pramonės, prekybos bendroves. Vėliau buvo Lietuvos banko direktorius Biržuose, mokytojavo Biržų ir Šiaulių gimnazijose, dėstė lietuvių kalbą, higieną, pasaulinę literatūrą, Lietuvos universitete dėstė medicinos istoriją. Bendradarbiavo laikraščiuose „Šiaulių naujienos“, „Lietuwiszka ceitunga“, „Vienybe lietuvninku“, „Lietuvos žinios“, žurnaluose „Kultūra“, „Vaga“ ir kituose periodiniuose leidiniuose.

Mirus žmonai ir sūnui, J. Šliūpas vedė palangiškę Grasildą Grauslytę ir 1930 m. persikėlė gyventi į Palangą. 1933–1941 m. (su pertraukomis) eidamas Palangos burmistro pareigas, Palangai išrūpino miesto teises.

Gyvendamas Lietuvoje J. Šliūpas nemažai dėmesio skyrė laisvamanybei propaguoti. Šia tema skaitė paskaitas, kovojo už civilinės metrikacijos įvedimą, įkūrė ir redagavo laikraštį „Laisvoji mintis“, įsteigė Laisvamanių etinės kultūros draugiją, buvo jos pirmininkas.

Tarpukariu oponavo autoritariniam A. Smetonos valdymui. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo atleistas iš burmistro pareigų, neteko sukaupto turto. Vokiečių okupacijos metais bandė gelbėti žydus, buvo suimtas, įkalintas. 1944 m. pabaigoje pasitraukė iš Lietuvos.

Mirė 1944 m. lapkričio 6 d. Berlyne. Palaikai buvo kremuoti ir 1948 m. urna iškilmingai palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje.

1928 ir 1936 m. buvo apdovanotas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gedimino I ir II laipsnio ordinais, 1933 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu. 1933 m. aušrininkų serijoje buvo išleistas pašto ženklas su jo atvaizdu. Lietuvos universitetas 1923 m. suteikė jam medicinos, 1925 m. humanitarinių mokslų, 1939 m. teisės mokslų garbės daktaro vardą.

J. Šliūpas rašė ir vertė knygas įvairiomis temomis. Daug dėmesio skyrė lietuvybei. Jo kūriniuose „Lietuvystes praeite, dabartis ir ateitis“, tritomyje „Lietuvių tauta senovėje ir šiądien“: T. 1; T. 2; T. 3, „Lietuvių, latvių bei prūsų arba, baltų ir jų prosenių mythologija“, „Lietuvių pratēviai Mażojoje Azijoje, nuo senovēs iki jie pateko po valdżia persu“, „Mažoji arba prusiškoji Lietuva 19-tame šimtmetyje“, „Lietuvos laisvė“, „Valstybė ir jos uždaviniai“ nagrinėjama lietuvių tautos etnologija, istorija, Lietuvos laisvės idėja, to meto gyvenimo aktualijos. Reiškėsi kaip literatūros tyrinėtojas – išleido pirmą lietuviškai parašytą lietuvių literatūros istoriją „Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai“. Parengė anglų kalbos vadovėlį „Pradinis mokslas angliszkos kalbos“. Yra parašęs knygų medicinos tema: „Senovės ir viduramžių medicinos historija“, „Rįžkimesi būti sveiki!“, „Hygiėna, arba Sveikatos dėsnių mokslas“.

J. Šliūpo kūryboje atsispindėjo materialistinė autoriaus pasaulėžiūra, tikėjimas mokslo pažanga, požiūris į religiją. Dar būdamas gimnazistu tolo nuo bažnyčios, skaitė ir žavėjosi filosofo, mokslinio materializmo atstovo Ludwigo Büchnerio veikalu „Kraft und Stoff“, kurį vėliau išvertė ir išleido lietuvių kalba „Spēka ir medega, arba Principai prigimtinio surēdymo visatos, drauge su morališku mokslu, ant anu paremtu“. Knygose „Palyginamoji pasaulio religijų historija“, „Kiek senovės graikai ir romėnai prisidėjo pastumėjimui gamtos mokslų priekyn?“, „Historija minties laisvės“, „Katalikų bažnyčios veikimas Nepriklausomoje Lietuvoje 1919 iki 1933 m.“, „Dievas, dangus ir pragaras“ pateikiamas religijos ir mokslo, religijos ir dorovės santykis, propaguojamos laisvamanybės idėjos.

Savo tekstus pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Aržuolaitis, Asz, Baisusis Barzdoczius, Erich Linksch, J. S. Anžuolaitis, J. S. Kuoksztis, Lietuvos Mylėtojas, Mes, Prasziokėlis, Richteris, Julius, Szenandorietis, Teisybės mylėtojas ir kt.

Susipažinome su J. Šliūpo rašytinio palikimo didžiąja dalimi portale epaveldas.lt. Pažintį su lietuvybės puoselėtoju, aušrininku siūlome tęsti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtoje virtualioje parodoje, skirtoje Jono Šliūpo 155-osioms gimimo metinėms paminėti ir portale ibiblioteka.lt.

Šaltiniai: